Šiandien pas mus nedarbo diena. Fronleichnam. Nežinau aš kaip tokią šventę švęsti :), tai mielai sugalvojau patinginiauti ilgai lovoje, vėlai užpusryčiauti ir dar šį bei tą.
Bet kai gyveni, tokiam šviežiam rajoniuke, su ką tik pridygusiais namais..., tai ramybe nepasimėgausi. Štai pravėrus langą kaimynas priešais su "družbike" lentas pjauna, tvorą montuoja. Kaimynas iš kairės pavėsinę stato, kaimynas iš dešinės kiemo grindis lakuoja. Gražu žiūrėt. Darbuojas taip kiekvieną laisvą minutę visi -  vakarais, savaitgaliais, šventądieniais.
O moterys? Ką veikia jos? Vieno žmona su dviračiu išmynė, kito į fitneso treniruotę išėjo, dar kita baseinan pasiplaukioti.
Jeigu reikia įdėjų svajonių namui, tai praėjus šią gatvelę nemaža galima pasirankioti. Tiek praktiškų dalykėlių, tiek grožio, tiek paprastumo ir modernumo.
Net jeigu norite būti tobulas virėjas, ir gi atvažiuokite čia. Niekas nieko negamina. Viską gatavą perka arba tai, kam dar kelių elementų iki visiško paruošimo trūksta. Laiko švaistymas čia pyragėlio kepimas viską nuo a..iki z minkant. Laiko švaistymas ir mėsytę patiems marinuojant ar bulves skutant. Viskas paprasta paprasta. Surikiuota pagal ūgį, pagal spalvas į savo vietas. 
Kartais pasiilgsti inprovizacijų  bei "čia ir dabar", bet nėra blogai mokintis pastovaus ritmo. Žinoti ką valgysi pusryčiams ir ką pietums, ką pirmadienį ir ką penktadienį. Kur būsi šiandien, kur ryt, o kur savaitgalį ar kitą mėnesį.
Kai kas klausia kaip ilgai tai man? Vis smalsiai klausia ar jau nusibodo? Ar jau bėgsiu kurnors. Nenusibodo. Neliūdžiu. Nebėgu. Metai laiko tokiu ritmu kartais atrodo laaabai daug, o iš tiesų, tai tik metai, kurie prabėgs nepastebėtai.
Gal prisiplaukiojus vandenyse atradau uostelį ir aš? Mintims, sau ir galutiniam apsisprendimui kur  inkarą išmesti visam ir išlipti į krantą.

Buvau pasakius, kad sekmadienis MAN. Kad norėsiu ilsėtis, gulėti saulėje ir šiek tiek "pasirudinti", nes visai aš sūrskis po žiemos esu. Mano nedžiaugsmui, atsikėlus už lango sveikinosi apniukęs dangus, bet ir lašeliai saulės spindulių švietėsi.
Termometras taip pat truputį virš 20 rodė. Į kuprinę susimečiau atributiką (bikini, knyga, rankšluostis ir pan...) ir iškeliavau saulės ieškoti. Einant pro duris gavau pašiepiančius žvilgsnius ir "Viel Glück ! !" , čia dėl saulės paieškų.
Dunojaus pakrantė buvo rami, vienas kitas bėgiotojas pralėkdavo. Įsikūriau savo stovyklavietę ir ramiai sau skaitinėjau. Tada susigundžiau nusimaudyti. Tada snūstelėjau, tada vėl skaitinėjau.... Taip ir prabėgo diena. Saulė kartais išlysdavo, bet beveik visą laiką buvo apniukę. 
Vakarop grįžau su vėžiuko uniforma. Net pačiai keista, kad taip saulės prisiurbiau. O namiškiai juokėsi, kad gal soliariume buvau, nes jie per dieną saulės nematė. Ir žiūri kaip į durniukę, kad jiems tai šalta tokiu oru, o aš dar ir nusvilt sugebėjau.
Skelbiu vasarą atidarytą. Kitaip sakant mano kūnas skelbia, nes uiiiii, sėdėti skauda, vilkėti drabužius taip pat skauda. Bet taip visada baigiasi pirmieji "trumpi" padrybsojimai saulėje.
O ir išsimaudžiau upėje. Tai dar vienas atidarymo ženklas.
Šiandien ir ryt nusimato tikra karštuma. Teks pasisaugoti.

Kas vakarą lėtai lėtai stebėdama aplinką  žingsniuoju parko takeliu. Žvilgsniu palydžiu futbolo aikštelėje besiridenantį juodai baltą kamuolį, bei paskui skubančias vikrias kojas. 
Taip ir jaučiuos - stebėtoja. Ar tai gražaus filmo, ar draugiškų varžybų. Vis klausiu koks gi mano vaidmuo, bet išlieka atsakymas vienas - stebėtoja / žiūrovė. 
Taip žingsniuojant man vakar, atriedėjo kamuolys  iki manęs. Nepasikuklinau, įsibėgėjau ir paspyriau tokia labai tiesia trajektorija vienam iš žaidėjų. Aikštelėje nuaidėjo plojimai, švilpimai ir kvietimas pažaisti kartu. Nusišypsojau. Palinkėjau gražaus žaidimo ir keliavau toliau.
Neplanuotai ir netikėtai, sudalyvavau ir aš ne tik kaip stebėtoja. Tarytum ženklas. Tarytum lengva įžanga ir paraginimas, jog gana stebėti, nes metas veikti.
Įsigijau vietinę kortelę, greitai sulaukiau pirmojo skambučio, o vakare ir pirmojo susitikimo. Tiesiog praskriejo laikas bei buvo smagu ir gera.

Visada yra keli keliai. Visada galima rinktis. Vakar galėjau likti vakaroti namie, kaip ir praėjusius vakarus, arba galėjau sėsti į pirmą metro ar eiti kur kojos neša. Rinkausi antrąjį variantą . ( Read more... )

Lėtai lėtai, bet atėjo. Ilgas atsisveikinimas gavosi, bet gi ne taip toli aš čia iškeliauju. Austrijon. Norėjosi greit greit, susimest ir maut. Bet gavosi, kad pakentėt turėjau. Laukimas gimdo aistrą ? Atvėsau, tačiau viduje  kažkas dar rusena. Nebesinori ir apie laiko trūkumą paroje dejuoti. Pakanka. Svajonių lagaminai (tik tai kas mieliausia, kas reikalingiausia, kas būtiniausia), svajonių drabužiai (tik tie, kuriuos galiu vilkėt ir vilkėt), svajonių bilietas. Į kairę ir į dešinę atsikračiau prikauptu šlamštu. Anksčiau taip gaila ir gaila būdavo, dabar ramu.
Ravėdama svogūnėlius išsiravėjau ir save. Kas kart traukdama šaknėtą piktžolę ištraukdavau manyje užsilikusias nuoskaudas. Švaru dabar ir darže ir manyje.
Apkabinau, kuriuos norėjau, bei kurie norėjo apkabinti mane. Sudėjau į kruvytę skolas ar kas pas mane netyčia užsilikę buvo.  
Dar įrašo prisėdau padaryti, ir jau trauksiu. Emigruosiu kitaip sakant.

Norėtųsi kažkieno paklausti "Kaip jautiesi Tu prieš šią kelionę?" . Arba šuktelti "Ei, aš jau atvažiuoju, ryt susitiksim ! ". Nei to, nei to sau leisti negaliu. Galiu tik su savim pasikalbėti ir pati savęs laukti. Kalbuosi, laukiu....


.........Niekada neliūdėk atsisveikindamas.
        Būtina išsiskirti, kad galėtume ir vėl susitikti.
        Ir neabejotina, kad tikri  draugai vėl susitiks
        po kelių akimirkų ar gyvenimų....... (R.Bachas)

Pargrįžau iš namuko. Tikriausiai vis dar kvepiu senatve, voratinkliais ir prisiminimais. Kaskart braukdama aprūkusias lubas, rankiodama voratinklius ir šveisdama medines skylėtas grindis grimzdau gylyn ir gylyn į praeitį. Milijonai minčių supuolė apie giminę, artumą, senatvę ir amžių.
( Read more... )

Nubudus einu atidaryti šiltnamio, o tada įsiropščiu į hamaką. Siūbuoju sau ramiai ir žaidžiu su pro obels šakomis besiskverbiančiais saulės spinduliais. Stebiu sparnais dangų skrodžiančias krekždeles bei ratus sukančius gandrus. Klausau žvirblių čiauškėjimo bei varnėnų giesmių. Akimis bėgioju paskui įvairiaspalvius drugelius ir įsiklausau į kamanių dūzgesį.
Šitiek gyvybės ir šitiek pilnumos !
Pasilabinu su Piemenėlių dieną bešvenčiančiu kaimynu ir keliauju gamintis rytinės artbatos. 

   

Tokį vakarą būti kaimiete ne per daugiausia džiaugsmo. Tikrai  gaučiau iš druskinuko į minkštą vietą ar gydytojus kas iškviestų, jei palaktsyčiau šaukdama "Ryyyyyyyyytaaas". O ir alaus nedasipildysi, nes krautuvė jau nebedirba. Na, bet taurelę vyšnių likerio pakelsiu.  Malačiai. Gražiai sezoną užbaigė. Bučkis Marijonui, bučkis  Doncei, bučkis Chuck'ui,  bučkis Justui, bučkis Milko, bučkis Mindei, bučkis Artūrui, bučkis Stepui, bučkis Marčiui, na ir aišku bučkis Rimui.

Valioooooo :)

Net neturėdama balsuotojos teisės prezidento rinkimų vakarą laukdavau. Laukdavau rezultatų ir gando kas juo taps. Gal dėl to, kad mokykloje kitą rytą būtų su mokytojais apie ką pašnekėt. Gal dėl to, kad tikėjimas ir pasitikiėjimas buvo taip lengvai įsigijami.
Vakar pusdienį pargrįžinėjau iš veselės. Ir vėl paskutinę atkarpą iki kaimelio teko įveikti netradiciškai. Ėjau mišku ir linkėjau, kad niekas nesustotų. Matėt kaip gyvai sužaliavo viskas po lietaus? Kvepėjo alyvos ir kukavo gegutė. Galvojau apie savo kaip keliautojaus dalią. Kiek dar kartų teks taip užsimetus krepšį ant pečių eiti vienišu vieškeliu  link namų. Namų  kuriuose esu svečias. 
Ir nesijaučiau nejaukiai. Netrūko nieko. Užteko gamtos ir TO kvapo.   
Pargrįžus ėjau piliečio pareigos atlikti. Ir tai tebuvo pareiga. Stoviniuojant budelėj vis dar norėjosi pagadint biuletenį, bet antro turo nesinorėjo. Tai aš "už Dalią" . .. Keli argumentai, bet tokie vaikiški labai, kodėl už. Pirmiausia, tai, kad išoriškai, kaip šalies veidas, ji man priimtina. Antriausia, tai, kad apie ją kažką žinojau nieko specialiai neskaitinėjant. Trečiausia Europarlamentas kažką pasako. Ketvirčiausia gražus vardas.  Na ir penkčiausia, kaip jau minėjau, dėl antro turo. Vaikiška, bet tokia iš manęs pilietė beliko.
Ir miegoti ėjau ramiai. Ir ryte nubudus pirmiau pasitikrinau paštą, o tik paskui ieškojau rezultatų.

Vakarais vis sunkiau ir sunkiau užmiegu, o rytais vis anksčiau ir anksčiau nubundu. Vakarais galvoju, kad kažką pamiršau ar kažko nepadariau, o rytais lyg kažkur vėluoju ar kažką pramiegu.
Ant snukelio atsirandantys spuogai taip pat byloja, kad ne viskas gerai.
Daug graudinančių dalykų.  
Savaitgalį praūžė turistavimas su pačiais pačiausiais.  Ypatingas jis man, nes turėjau visus šalia, kurie man yra brangiausi. Bandžiau negalvoti kodėl čia taip visi susisirinko, beveik pavyko. Tik pirmadienį po viso šurmulio jaučiausi nejaukiai. Trūko juoko ir šypsenų.

Dar keli susitikimai, dar kelios svarbios šventės ir JAU.

Išaušus pavasariui vis norisi nerūpestingai sustoti pakelėje ir ištiesti nykštį.  Tačiau kiekvieną pavasarį vis drąsos mažiau ir mažiau. Ypatingai kai esu be jokio (-ios) kompaniono (-ės). Nebent jau tikrai labai extra atveju. Ir štai, šiandien iki autobuso į kaimuką likus daugiau nei valanai, nebuvo jokio noro maltis stotyje. Batai nelabai pritaikyti 25 km, bet kažkiek pakulniuoti nieko tokio. Tad ir keliavau ten, kur mokykliniais laikais, ne vieną ir ne du kartus "balsuodavau".
Ir nekylo ranka. Prisėdau ant suoliuko ir stebėjau "ką praleidžiu" . Ir ta valanda nebeatrodė ilgai. Bet kažkas ant peties sėdėjo ir ragino mane "davai, davai....", ant kito peties kažkas į ausį kuždėjo "ai, palauk autobuso ir ramiai grįšk".  Taip aniems ant tų pečių besiginčyjant pristojo prie manęs mersiukas. Dėdė paklausė ar ne į Ukmergę laukiu. Ne, bet pakeliui.....Tai sako "sėsk, pametėsiu". Tai ir sėdu, neypatingai drąsiai, bet sėdu. Pasistebi, kad nestabdau, o tik sėdžiu. Apie krizę ir bedarbystę padejuoja. Paklausia ar pati kokį darbelį turiu. Neturiu. Netranzuotojos nuotaika, neplepadienis. Paprašau, kad išleistų prie posūkio į mano kaimelį. Jis paprašo poros litų ir širdingai dėkoja. Pasako, jei būtų kokie 5km likę, tai "už tuos pačius" pavežtų, bet kai virš 10 km, tai jam per toli bus grįžti. Nieko, pareisiu. Vos išlipus aplenkia bumčikais apsiginklavęs golfukas. Spaudžia stabdžius ir grįžta prie manęs. Kaimelio gyventojas. Neteko bendrauti, bet jis žino mane, aš žinau jį. Bum čik, bum čik per kelias minutes parskrendu namo.

Vyšnių žiedai. Sėdžiu sūpuoklėse ir skraidau toli toli.... Sustojo skubantis laikas. Toks nepaprastai brangus. Neįkainojama vertybė yra žinojimas. Neapsakomas palengvėjimas širdyje. Kelios dėžutės, toje pačioje šalyje, tame pačiame regione, tame pačiame rajone, tame pačiame kaimelyje, po tuo pačiu stogu. Nuolat buvau iššsibarsčius po visur. (Taisyklingiau būtų, jei sakyčiau, jog mani daiktai buvo išbarstyti visur. ) Dabar tik čia, kur buvo pati pradžių pradžia.
Svaigina tie vyšnių žiedai. Tas gėris ir galimybė mėgautis vientisumu. Pasisvaiginsiu dar. Iškvėpuosiu kiekvieną galimą to aromato dovaną.

Nukrypau nuo noro --->turėti daiktų tiek, kiek telpa į vieną lagaminą.  Ne per vėlu prie jo grįžti, tinkamas laikas įgyvendinti.
Dar būdama bendrabutinė stengiausiaus visą tai palaikyti. Miegodavau be pagalvės, miegmaišiukas atstodavo antklodę. Lengvai įvilkdavau į žvėries patalynę, o reikalui esant susukdavau į mažą volelelį. Sunkiai mane suprato kiti. Ar iš kvailumo ar iš neturtingumo aš čia taip elgiuos. O aš tiesiog, dėl patogumo, kad nesukant galvos, viską kas svarbu į vieną lagaminėlį susimest, tinkamam momentui išaušus. Žinojau, kad tas momentas kažkur yra, bet tikslios datos nenumačiau.
Vis gi...laikas bėgo. Akys tą užmatydavo ir lengvai užsinorėdavo, o paskui dar ir įsigydavo. Tad uždaugėjo viso turtelio ryškiai.
Ir va dabar apsuptyje supakuotų dėžių leidžiu paskutines valandėles Oloje. Paskutinę dienelę, kaip Vilniaus gyventoja. (Šiais metais? Šį pavasarį?.......) Ir klausiu savęs, kodėl nesugebėjau su vienu lagaminu išsiverst? Gal lengvai tikėjaus, kad tas momentas, kai kirbės manyje kažkas, kad JAU, nugaravęs yra.
Visi ledai pajudėjo ir vis pasisukiodami lekia srovės nešami. Popierizmų tvarkymas taip pat link pabaigos..Dar šiek tiek pavasariausiu Tėviškėje ir keliausiu. Keliausiu dar vieno etapo pradėt.

Jaučiuosi taip, kaip tada prieš n metų, kol dar nebuvau pakankamai užaugus eiti į kaimo šokius. Kiekvieną penktadienio ir šeštadienio vakarą, kai sumigdavo tėvai, patyliukais pėdindavau į svetainę, prasiverdavau langą, įrėmus kaktą į stiklą bandydavau pamatyti ir išgirsti, tai kas vyksta ten, kur visi eina poromis, būriais ar po vieną. Ilgai ilgai sekdavau žingsnius, aido garsus, šurmulį....Jei ką ne iki galo suprasdavau, tai leisdavau sau pafantazuoti. Ir eidavau miegoti tik šokiams pasibaigus. Pavargus nuo minčių, tarytum pati visą vakarą sukausi šokių aikštelėj.

Gera turėti nuomonę apie kitus. Šis yra baisiai nuobodus, ta labai naivi, anas begalo pasipūtęs, kita žiauriai netvarkinga, o visi likusieji iš vis nuliai.  Nuliai, nes klaikiai vienodai stumia savo kasdienybę. Tokie niekada neatras tikrosios laimės, tokie niekada negalės patirti palyginimo džiaugsmo, jie nesijaus laisvais rudeniniais vėjais. Jie neskraidys taip greitai ir aukštai kaip romantiškosios žuvėdros.
Aš mąstau daug plačiau. Aš nepatenkinta neteisybe ir nelygybėmis. Man neužtenka to ką turiu. Aš noriu daugiau, čia ir dabar. O visi kiti toliau ramiai keliasi prieš 8ias, kad spėtų į darbą, pietums verda barštukus, o paskui nerymastingai žvelgia į laikrodį, laukdami 17os val.... Kaip beprasmiška.
Aš ieškau prasmės. Gyvenimo prasmės. Blaškausi it bekūnė siela po nesuprantamą pasaulį. Norėtųsi surasti dar bent vieną, kažkuo panašią, panašiai keliaujančią ir vietos nerandančią sielikę. Kartais sutinki, kažką pasispalvinusį ar pasikvėpinusį panašiai, bet tik iki pirmosios kryžkėlės.  Ir  vėl toliau keliauji sau.
Prieš kelias dienas pažįstamas pasakė, kad aš marga it margutis. Dėdei gaila, kad tokius sunkius mokslus atsimokius noriu virtuvėje puodus plauti. Inžinieriaus, tai toks garbingas darbas, o būti virėju, tai anokia čia garbė? Kiekvienas darbas garbingas. Būk, kad ir  valytoju, bet būk geriausias.
Negerai, kad iškilus pirmai nesėkmei viską meti ir sprunki. Jei yra tikslas, reikia pakentėti. Taip patarė viena draugė.   Protingas patarimas. Bet jei yra keli keliai iki tikslo, ar verta stypsoti vienoje vietoje ir laukti kol durys atsivers, kai kitame kvartale jau matyti praviras langas?
Nors  ką aš čia suprantu, apie langus, duris ir kelius. Bet gerai suprantu jau pagyvenusius žmones, kurie ilgesingais žvilgsniais prisimena, kaip savo laiku nepabandė to ar to. Taip ir gimsta retoriniai klausimai: Kas žino, jei tada būčiau nuėjus į tą susitikimą, kuo dabar būčiau? Aš visada norėjau būti gydytoja, bet tai nepatiko mano vyrui...Aš norėjau būti muzikante, bet studijoms nebuvo lėšų....Kas žino, kiek būčiau užsidirbęs tada, kai buvo galimybė pakeisti darbo vietą?
Nenoriu ir nelinkiu tokių klausimų sau. Ir tol, kol esant čia, kirbės mintis, kad įdomu būtų pažiūrėt, kaip yra ten. Tol ir kurstysiu tą mintį, kad ji taptų realybe. Iki tada, kai jau nebeliks tokių minčių. Kol užaugsiu. O jei taip nenutiks, jei nesuaugsiu, vadinasi taip ir reikia. 
Šiuo metu dirbu susitikinėtoja. Įdomus darbas, kasdien vis kitoks, ir atlygis ne menkas. Vienų susitikimų metu būnu apdovanota plačiomis šypsenomis, kitų - protingomis mintimis, dar kitų - kalnu įspūdžių , kloniais prisiminimų, tyla, žvilgsniais, apkabinimais, vaišėmis. Kasdien kitaip, bet labai vertingai.

Legenda :).


Eik visada ten, kur tavęs kažkas laukia. Sako liaudies išmintis. Užsukau į Saulėtekio barakus ex kambariokių aplankyti. Laukė. Džiaugiasi. Kepsniai. Močiutės gamintas šakotis. Naujoji kambario gyventoja supažindinta kieno vietą užima, bet raudonuot tenka, kokia aš nenuorama barakinė buvau. :)

Ir budinti dar atmena. Spaudė įleidimo mygtuką užsimerkus..... Ir keli kaimynai išlikę, susimojavom balkone.

Laiko nebeatsuksi atgal, nes einam pirmyn...

Gyvenimo Oloje ypatumai tęsiasi. Esu irzlus. Pirmiausia dėl nakties, antriausia dėl to, kad man reikia išeiti, o aš turiu sėdėt, ir laukt avarinės tarnybos.
O gi va gi, va gi na.... iš virtuvės kriauklės ėmė kilt visoks brūdas. Variantai du.... Pirmas, jog gali būti perpildytas kanalizacijos šulinys (vadinasi skambink išoriniams tinklams), arba antras - užsikimšo kanalizacijos stovas (vadinasi skambink vidaus tinklų avarinei tarnybai).
Einu į lauką po balkonais šulinių ieškot. Atidaryti kviečiu pagalbon, netoliese dirbantį draugą (kaip tik iš darbo šalimais tokiu laiku žmogus kostiumuotas važiuoja). Viskas normaliai. Šulinys ne per pilnas.  Skambinu į avarinę. Sako: lauk, mergyt, 1-1,5 val.
Rrrrrrr... laukiu ir semiu su stiklainiuku kylantį brūdą :(.

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga. Kai atsikraustėm panašūs dalykėliai dėjosi pirmą savaitę. Dabar iki išsikraustymo nedaug liko, tai vėl linksminuos.

Linksminkimas pakol jauni esma.

Košmarus sapnuoju naktim. Dažniausiai tai, ko bijau realiam gyvenime. Gal prieš miegą leidžiami vaistai taip veikia. Nes minimum pusę valandos reikia su manim žaisti, kad būtų galima vykdyti procesą. Protiškai suvokiu, kad nieko tokio, kad reikia ir skausmo nebijau, na bet tas "bac", tas adatos įsiskverbimas į kūną man nepriimtinas.
 Sunkiai sekėsi užmigti. Kažką galvojau. Kažkur klajojau....Apie 1 val. suskambo domofonas. Skambėjo ilgai. Bet nekelsi ir nekalbėsi. Kartais pasitaiko, kad ne ten "pataikė". Po kažkiek laiko nutilo. Tada sugalvojau, kad gal Lissi atvžiavo. Draugė, kuri vakare parašė, kad yra Vilniuj, kad norėtų susitikti, bet išsikrovė jos telefonas, todėl nespėjome susitikimo suderinti galutinai. Adresą tai žino. Gal žmogus neturi kur miegoti? Bet ji austrė, ji tik pranešus atvyktų..... Bandžiau snausti. Pasigirdo keli smūgiai į duris. Galvojau, kad vėl mani košmarai sapnuojas ir toliau mėginau snausti. Beldimas (trankymas) girdėjos ir jau rodės, kad kažkas įgrius į namus. Sėdėjau lovoje ir nežinojau ko čia griebtis. Į kitą kambarį, eiti pas sugyventinę bijojau. Skambinau jai į tel. Žmogus ramiai miegojo, ir negirdėjo mano skambučio. Ir aišku viso to beldimo...
Pagalvojau apie policiją. O paskui apie tai, kaip ji sureaguotų ir kaip spėtų..."jei ką". Dar pagalvojau, kad jei tai būtų vagys, jie tikrai nesibaladotų ir durų nespardytų.  Ryškiai kažkas užblūdijo, ryškiai savus namus su Ola supainiojo.
Sukaupiau drąsą ir ėjau į gretimą kambarį, kelti draugužės ir gynybos plano kurti. Beldimas nurimo. Ji taip pat pabudo . Vėl pradėjo skambėti domofonas. Lyg trupmas barimasis laiptinės tarpdury....ir vėl tyla.ir vėl naktis. Saldžių sapnų, kaip sakant.