Nelikau "potarnybiniam"  ir lygiai taip pat nepamiršau kaip LJ prisiloginti. Bet gi tas laikas. Tas beprotiškai lekiantis laikas!!!!
Daug manyje visko prisikaupę. Truputį laukiau kol emocijos apsigulės, kad galėčiau pateikti ataskaitėlę, bet  ilgai laukti nevalia.  Nežinau kaip man pavyks pasipasakoti, tačiau pabandysiu apžvelgti man labai patikusias, padėjusias ir taip laiku atbėgusias dieneles LKA.

Kaip atsirado mano žodyne žodis arelis ? O gi iš kažkur girdėto anekdoto :

"Grįžta girtas vyras namo. O žmona šaukia:
- Tu tikras gyvulys!!!!! Tu tikras A...., - staiga jos šūkaliojimus nutraukia vyras ir išlemena:
- Aaarelis... "

Taigis, su sąlyga, kad reikėjo nors trumpam į lauką išnešti egzaminui perskaitytą informaciją susigulėti, pėdinau iki Maximikės, Nemenčinės plente.  
Norėjosi nors kiek toliau nuo mašinų burzgulio atitolti tai ėjau miškiuku, o ne palei plentą. Deja, vos prieš savaitę "veikusio" praėjimo nebėra. O gal tik susivaideno man iš tolo, kad ten užtverta, bet vistiek apsisukau ir ėjau palei kelią. 
Pievoje bėgiojo aštuoni kokių 8-12 metų  berniokai nešini išlaužtomis lazdomis ir šaukdami "mes kazachai, mes kazachai!" . Staiga visas tas būrys pradėjo link manęs bėgti. Tai jau galvojau ragas, žūsiu nuo 'kazachų" rankos. Pasisekė...jie tik prabėgo pro šalį.
O dabar apie arelį, dėl kurio ir kilo mintis brūkštelt. 
Kasoje prieš mane atsikaitinėjo vyriškis. Nebūčiau dėmesio atkreipus, bet jo bendravimas su pardavėja privertė nedraugišką žvilgsnį numest. 
Toks kokių 1,90 m. , 40-50 metų, pasitempęs ir išsilaikęs vyriškinis.Pirko nemažą kiekį alaus ir mokėjo  kortele.Dar  nepadėjęs parašo iš, mažulytės, strazdaniukėm papuoštos su riesta nosyte, pardavėjos norėjo atsiimti kortelę. O ši paprašė pirmiausia pasirašyti. Nepatiko šitam toks prašymas, tai piktai pareiškė ar tik ji ne pirmą dieną kasoje sėdi ir ar nesupranta, kad su TOKIA kortele, jis ne alų pirkų, o kokioje technikos parduotuvėje dešimtūkstantines sumas leistų. 
Pardavėja tepasakė: " O iš kur man žinoti, ar išeitų kas jums už tuos 10 000". 
pasirašė, atsiėmė kortelę, ištarė "eik tu...(su daugtaškiu)" ir iškeliavo .... 

Tai aš į visą šitą situaciją tegaliu pasakyt  Arelis. 


Na, o begrįžtant dar pora arelių sutikau. Pasipuošę treningiukais (abibas?), kedukais ir papūstom striukėm, rankose po pustuštį "maximos" maišelį nešini, šaligatviu prieš mane du vyriškiniai (vaizdelis,kad po kokių darbų statybose) žygiuoja. Dar spėjau mintyse pasakyti areliai ir pagalvoti, kad jau būtų visai nedališka, jei jie manęs nepakibintų. Gi aš visokių tokių stiliaus moteris :D. Ir aišku neklydau. Išsišiepę iki ausų abu choru tarė "Laaabas". O aš kaip mandagi pilietė atsakiau "Laba diena". 

Pavasaris, areliai parskrido į Marijos Žemę, ta proga atidarau naują Tag'ą -  Areliai :)

sakoma, jog pagal tai ką pirmiau pamatei pavasariui atėjus (varlę ar skruzdėlę), tokie ir ateinantys metai bus. Jei skruzdėlę - tai metai bus darbingi , veiklūs ir kruopštumo kupini. Na, o jei varlę, tai visur būsi pirmas, greitas ir vikrus.
Keliaujant iš universiteto ant tako sukinėjos būrelis darbštuolių skruzdėlių....

Apie visus atplaukiančius "paštinius reikalus" Vilniuje, dažniausiai būnu įspėta iš anksto, kad vis užmesčiau akį į vokelių krūvą šalia budėtojų būdelės apačioje. Šventiniai sveikinimai ir šiaip netikėtos staigmenėlės keliauja į tėvų namus.  O štai vakar išlipus iš lifto akis užklydo už užrašo "To Frau Dalia...". 
Miela....ir gera. Mano belgai manęs nepamiršta, taip pat kaip ir aš jų :). 
Prieš porą dienelių plepėjom su Bart'u.  Dalinomės prisiminimais, kalbėjome apie bėgančias dieneles savo gimtinėse ir tyliai tyliai paminėjome mūsų kompanijos susitikimą. 
Vakarykštis laiškelis nuo Thibault taip pat neleido savam kasdieniškam darbų sūkury paskęsti. Vis priversdavo įlįsti į tašiuką ir dar kartą paskaityti tuos kelis nuoširdžiai parašytus puslapius. 
Ir jie vis dar žino apie ką man rašyti, pasakoti, žino ką paklausti ir ko  palinkėti.  Smaguma !

Šiuo metu dienos kupinos įvairovės, susidedančios iš streso, nuovargio, džiaugsmo, įtampos, atsipalaidavimo, supratimo, rinkimosi, ieškojimo, skubėjimo, svajonių, baimės, optimizmo.... ir žinoma iš visų išvardintųjų ryškiausias lyderis yra optimizmas ;).

Sakot savaitgalis? Tai poilsingo ir saulėto linkiu !
 

va gi, koks įdomumas "piešti" brėžinį, kai gali vaizdą mintyse perkelti į pc. "gaminu" savo kaimelio situacinį planą, ir va rekia, tarkim, mokyklos stadioną brėžti ir jau žinau, kad bus 20 m spindulio , reikia Kaštonų gatvėj namukus išdėstyti, žinau,kad aštuoni vienetai bus...
reikia gatvių pavadinimus sužymėt, galiu niekur nesidairyt, o tiesiog žymėt....
tik va, žiūriu , kad nuotraukoje  per daug namų Lakštingalų gatvėje, o  kaip kitaip, nes ji daryta prieš dešimt metų. 
Kad ir kokios palankios mokymosi sąlygos šiandien,  reikia miegelio ruoštis, kad netektų merdėti paskaitose. 

Net šiomis ekstremalioms mokymosi ir gyvenimo sąlygoms neleidžiu sau palūžti, o kartu šiek tiek bauginuos, kad aplinka mane gali įveikti. 
Atsiradus liūdesiui ieškau aplink bent menkiausio švieso spindulėlio, ir vis randu.
Statau svajonių pilis ir kai nenoriu būti čia, būnu ten.
Tikrai toks keistas keistas jausmas..., kai sunku ir gera kartu....

Šiandien mes kitokie, visiškai kitokie nei buvome tada, kai iš įvairių Lietuvos kampelių atvykome studijuoti čia - į sostinę Vilnių. Jaunučiai, ką tik ištrūkę iš tėvų guolio, su savais pasauliais, savomis iliuzijomis ir viltimis.
Viskas įdomu ir nauja, smalsu ir gražu, nepatirta ir net kažkiek baugu.
Dabar mes Vilnių vadiname namais. Viskas aplink sava ir įprasta.
Mes nebeesame vieniši savo miestukų atstovai, mes esame komanda, mes esame draugai, mes turime daug bendrų istorijų, mus sieja panašūs tikslai bei pomėgiai.
Užgavėnės.
nešaukėm šį kartą: "Žiema, žiema, bėk iš kiemo! ". iki paryčių nesivaidenom kažkuriam iš klubų. Neturėjom problemų ir su "piktaisiais" bendrabučio budinčiais.
Kepėm blynus, o paskui juos valgėm. Gurkšnojom vyną, o keldami taures jie sakė: "už mūsų šauniąsias moteris", o jos: "už mūsų ištikimuosius vyrus".
Jie kalbėjo apie knygas ar filmus, jie nekeikė dėstytojų (kad šitieji gi labai blogiečiai), jie neapkalbėjo kitų grupiokų (kad tie gi visai ne žmonės), jie nesijaudino, kad ryt laukia kontrolinis darbas (nes jie žino, kad viskas bus gerai), pasibaigus vyno taurei jie gėrė arbatą ar kavą ir nepuolė į Lukoil‘ą, jie sėdėjo ratuku, tokie artimi, kaip visais universitetiniais metais, ir šypsojosi, nes yra viena bendra šeima.
Jie net nuklydo ten, kažkur į priekį, kai mes jau sėdime nebe penki, o dešimt, galbūt dar daugiau į priekį, kai šalia tų dešimt bėgioja kiti mažuliukai penki.
Ir dar, jie tyliai tyliai pažadėjo vieni kitiems, kad bandys surasti savo įtemptoje ateities dienotvarkėje (tada, kai jau rusens savų namų židiniai, žaliuos atžalos ir suksis darbais apipintas gyvenimo ratas) kokią minutėlę, vėl atbėgti pas Daliuką, išsikepti blynų, pagurkšnoti vynelio, ir trumpam pabūti ta miela, šilta, sava šeima. 
Tikriausiai taip (ar panašiai) žadėjome ir ilgai nematytiems giminaičiams, kiemo draugams, besikapstydami smėlio dėžėje, mokyklos draugams-šimtadienio vakarėlyje, žmogiukams - su kuriais lankėme bendrus kursus, tiems, su kuriais mokėmės svečioje šalyje, tiems, kuriuos sutikome kelionėje, tiems su kuriais gydėmės kartu ligoninėje, tiems su kuriais kartu dirbome, tiems su kuriais gyvenome tame pačiame bendrabutyje, tiems su kuriais dalyvavome varžybose ar konkursuose.....
Nežinau kodėl, bet tikiu, vienaip ar kitaip, bet po keletos metų Ritukas, Jurgutė, Agniukas, Tamukas ir Daliukas vėl keps blynus drauge :).