ketvirtadienis. 6.30 ir mes judame miesto link. Vos įvažiavus į pagrindinį kelią, dar net neįvažiavus, o sankryžoje pamatau du šiek tiek šlubus kareivėlius. paskui dar kelis, ir dar kelis... Kažkas taip stipriai "tvinkt" širdy. Taip ! Juk šiomis dienomis vyksta keturių dienų žygis "Radvilų keliais".  O aš čia, sėdžiu automobilyje ir dalį žygio trasos važiuosiu, o ne eisiu... Kiekvienam kilometre vis tas "tvinkt' didesnis darosi. Automobiliu lenkiame vieną po kito pėsčiuosius žygeivius, matau kelią ženklinančias geltonas juosteles, taip nurodančias ėjimo kryptį, taip pat poilsiavietę, kontrolės punktą ir budinčius paramedikus.
Jau prieš metus pradėjau užsiminti apie tai saviems draugams, tikėdamasi kažkieno akyse įžvelgti tą žiburiuką ir norą keliauti drauge..Nors, tiesą pasakius, tik įžvelgti tikėjausi, o smarkiai paraginti ir įkalbėti nelabai laiko buvo,o gal noro...O keliauti vienai, kažkaip nžn...tai daugiau toks draugiškumo žygiavimas, žavaus laiko praleidimas ir vieni kitų palaikymas. Galima ir ten pažintėlių atrasti, bet vistiek norisi ben su vienu pažįstamu startuoti. 
na, bet gavosi taip,jog iš tų kas galėjo startuoti drauge, šiuo metu yra toli, arba kažkam per sunku, dar kažkas dirba, dar kažkam nuobodu ir pan.
O man visa tai labai DAUG. Pati nežinau kuo tapo man šis žygis artimas (nors iš 7ių tik 2uose dalyvavau). Tačiau man tai duoda kažką tokio ypatingo. Visada galvoju, kad ir gyvenime taip kaip šiame žygyje. Pats gyvenimas ir yra , žygiavimas tikslo link. Pirma diena sunkiausia . Antra  taip pat labai sunki. Trečią fiziškai vis dar sunku, bet mintimis esi ties finišu, nes jau žinai, jog pusė kelio įveikta. Na, o ketvirtoji, paskutinioji diena? Ji pati lengviausia ir įdomiausia. Tada eini toks linksmas ir savim pasitikintis. Džiaugiesi tuo ką turi, fotografuoji viską akimis ir tyliai tyliai pats savęs klausi : "Nejaugi viskas? Ar tikrai paskutinė žygio diena? " ... Na, tada dar laukia paskutinio vakaro dalis. Pagarba, žygio medalis, gražūs žodžiai, bendraminčių būrys ir tas neapsakomas jausmas širdyje ir savotiškas ramumas ir nerealus žvilgsnis į pasaulį..Šalia tavęs tie, kuriems visa tai nenuobodu, nėra nerekšminga, tie kurie nelaukia kažkokio specialaus atlyginimo už tai, kad praėjo. Visi ėjo, nes jie norėjo, nes jiems patinka tai, nes jie nori išbandyti save, praleisti laiką natūralioje aplinkoje, pailsėti nuo kasdienybės, susipažinti su Lietuvos istrorija.
O kas toliau ? Geros mintys, puiki nuotaika, neišdildomi prisiminimai ir žinoma sekančio žygio laukimas. ir baimė, kad gali kažkas sutrukdyti, jog galbūt tas dienas vėl turėsi dirbti. O gal būsi vienas iš tų, kuriam atvykti į žygį Lietuvoje yra per toli...

o pabaigai vienos moteriškės žodžiai, kuriuos išgirdau žygio metu bintuodama pūslėtas kojas :

KIEKVIENAS DALYVIS PIRMOJO ŽYGIO METU GAUNA BALTĄJĮ BILIETĄ, KURĮ  KASMET REIKIA PRASITĘSTI. IR NIEKAD NIEKAS NESUPRAS VISO ŠITO REIKALO, JEI DAR NĖRA GAVĘS ŠIO BILIETO.