Reikia be perstojo svaigintis...

Du nulis dešimt

Sat, 02 Jan 2010 10:00:43 GMT

Aš vis dar tikiu, kad kaip sutiksi Naujuosius, tokie ir metai bus. Šiemetinis sutikimas įvertinamas aukščiausiu balu. Pasikultūrinimas spektaklyje ir senųjų palydėjimas gerų, mielų, ypatingų žmonių kompanijoje. Nors tas virpulėlis, kad stovim ant vienų ir kitų metų sąndūros slenksčio nebuvo aplankęs, kaip kažkada pauglystėje ar vaikystėje....rodyklei išmušus 24 val, ir Vilniaus miestui pasipuošus fejerverkų lavinai, ji suvirpėjo. Buvo labai gražu. Taip spalvotai daug ir taip vieningai, visi miesto kampučiai pukšėjo, regis visi šventė ir visiems sunkmetis buvo užsimiršęs. Užtraukėm ilgiausių metų Lietuvai.
Linkiu ir Jums visiems ilgiausių ir laimingiausių metų. Linkiu, kad gyvendami ČIA, jaustumėtės taip lyg emigrantas (toks kaip aš) sugrįžęs pasisvečiuoti. Kad Jūs visi būtūmėt taip laukiami, kokį laukimą jaučiau iš savo artimųjų, giminaičių ir draugų. Linkiu, kad atrastumėt laiko kuo daugiau pakeliauti, tam, kad patirtumėt tą bendravimo bei pasibuvimo džiaugsmą. Linkiu, kad būtūmėte apipilti dovanomis, staigmenomis, artimomis Jūsų širdies kampučių kampučiams.
Linkiu, kad ant stalo puikuotųsi mėgstamiausi patiekalai, kad juos valgant linktų ausys, ir ne dėl to, kad ilgai to neragavę esate, o dėl to, kad vertinate tai, mėgaujatės tuo, džiaugiates Jums gaminusiojo sugebėjimais.
Linkiu išlikti natūraliems, ir nesišypsantiems į kairę ir į dešinę, vien dėl to, kad to reikia ir dėl to, kad šypsena nieko nekainuoja. Šypsokitės, kai Jūs to norite, kai Jums gera, o kai liūdna išlikite paprasti ir mums jau įprastai santūrūs.
Ieškokite kelių. Net kartais kelią palikite dėl takelio, jei tame takelyje matote neišpasakytus grožius. Bandykite. Kas ieško, tas randa. O be paklydimų, nebus atradimų.
Gražių, prasmingų , turiningų ir turtingų Naujųjų 2010ųjų Metų !
Jūsų D.

Ataskaita (arba septintas mėnuo ir lietuviškos atostogos)

Wed, 30 Dec 2009 12:35:35 GMT

Kūkū ! Prilaksčiau prisibėgiojau, popietėlio nemiegojau....
Pusę teorinio laikotarpio, auklės sutartyje pragyvenau. Ir pasibuvimas Lieetuvėlėje yra pačiu laiku.
Lekia laikas ir buvo užlankusios nelinksmos mintys, bet prieš išvykstant Tėviškėn užturėjau pokalbėlį su šeima, kurio iniciatoriai buvo jie patys. Prižadėjo man gyvenimo pagerėjimo artėjančiais Metais. Matyt, pabūgo, kad nebegrįšiu :). Grįšiu ;).
Jau man smalsu, kaip čia daugiau nei savaitė be manęs vaikiukai gyvena. Parsinešiau iš parduotuvės "Rududu" kremo, matau akyse kaip Caroline trina rankutėm. Tomitui grybelių. Tai nulaižys šokoladinį sluoksnį ir sukiš juos atgal :). Smagu.
Aš pailsėjus, su atšviesėjusiomis mintimis ir nusiteikus toliau išlikti pareiginga ir mylinčia aukle.
Dar sulaukiau atsakymo, jog egzaminas išlaikytas bei stalčius pasipildė dar vienu popierėliu- pedagogiškai išsilavinusi vaikų prižiūrėtoja.

Laiškas Kalėdų Seneliui...

Sat, 19 Dec 2009 16:11:33 GMT

Mielas Kalėdų Seneli,

kelis vakarus grįžinėdama autobusu namo, vis jaučiaus kaip Coca Colos reklamoje. Tamsios gatvės nušviestos lempučių leputėmis ir riedantis autobusas, kuriame prie lango sėdinti mergaitė it senis šaltis elnio rogėse.
Ir vis galvojau, galvojau ir galvojau, ko gi čia norėti šiais metais, ko gi čia prašyti.
Su metais norų mažėja. Jei anksčiau alpdavau kaip norėčiau naujo mobilaus, naujos suknutės ar papuošalėlio, tai dabar tokie norai išnyko. Visus norimus materialius dalykus galiu sau leisti įsigyti, o tų norimų dalykų ir gi labai nedaug.
Tai aš tavęs, kaip ir pernai paprašysiu, kad tėveliai sveiki ir laimingi būtų, kad broliui žvaigždė nusišypsotų ir gerų žmonių gyvenimo kelyje atsirastų, kad mano visiems draugams netrūktų svajonių ir jų išsipildymo, kad Tomukas su Caroline sveiki ir geri augtų.
O pati norėčiau, kad Narvelio sutartis neužsitęstų, kad dar sekančiais metais jaukiam butely savarankiškai įsikučiau, kad vokiečių kalboje dar daugiau pažangų atsirastų, o virtuvės platybėse ne tik langai, bet durys ir kaminai atsivertų. Galbūt, kad širdukė dažniau iš džiaugsmo, o ne iš liūdesio plaktų. Bet už viską aš atsakau pati, ir sengsiuos, kad taip, o ne kitaip būtų.

Iki susitikimo po lietuviška egle!
Tavo Dalytė

"Neturiu laiko"

Sun, 13 Dec 2009 16:27:33 GMT

Aplinkui niekas neturi laiko.

Nes dirba labai svarbius darbus, nes mokosi labai svarbius mokslus, nes rengia labai svarbias ataskaitas, nes šeimoje visokių reikalų, nes finansiškai sunku, nes galų gale paroje mažai laiko.
Aš visada už tai, kad gal Tu žmogau, pasiimk rėtį ir prasisijok, tai kas Tau svarbu, ir kas Tau nelabai svarbu . Ar prioritetiškai susistatyk viską į lentynas. Arba pasiimk knygelę, ir rašyk, rašyk, planuok, skaityk ir neužmiršk.
Pavyzdėlis, jei kažkas Tave kviečia susitikti gruodžio 22ą dieną, ir Tu atsivertęs knygelę, matai,kad diena laisva, tai sakai "ok, tinkamės". Jeigu užimta, sakai " Bet žinok 23ia diena man daug labiau tinkama šiam susitikimui būtų". Ir jei jau pasakai, kad toji ar toji diena man (ar kam kitam), tai būk maloningas, sekantį kartą kai būsi kviečiamas šiai datai, vėl atsiversk knygelę, ir pranešk tam kuris kviečia "Ši diena netinkama, ieškokime kito varianto"...Ir taip toliau ir panašiai. Na, ir žinoma, ne problema, jei tu tiesiog pasakai, tokiems susitikimas (reikalams) nebus laiko (suprask noro), o ne myk kaip ožiukas "beeee...labai daug darbų, nežinau ar spėsiu...tik prieš kelias dienas žinosiu....beeee....labai svarbūs mano reikalai...beeeee nežinau kaip susisuksiu".
Va šitam tai aš nebeturiu kantrybės, ir dėl tokių ožiukų nebesiruošiu smegenų sukti.
Pati dabar guliu apsiligojus su rėčiu rankose, tai kairėn, tai dešinėn jį krutinu, bet niekas nebyra.
Laiko neturiu tik sirgti, bet kaip visada ligos tik tada pas mane ir lankosi. Jau kokį ketvirtadienį derėjo man atgulti, bet penktadienį dar egzaminą turėjau, tai ruošiaus, o paskui važiavau laikyti. Sekės gal ir neblogai, bet atsakymo dar laukiu.
Tada gi vaikai. Jei ir mama ir auklė serga, kurį variantą renkatės priežiūrai? Kas lieka sirgti? Tas kurio darbas, ar tas kurio pareiga? Mamos sveikata (mamai) svarbesnė, mama lieka lovoje, o auklė dirba darbą......
Gerai, aš turiu savaitgalį sirgimams. Tai ir guliu nuo vakar. Nutypenu arbatų, pagraužiu česnako, padesertauju citrinom ir lyg prašviesėja gyvenimas.
Tiesą pasakius bjauru net sirgti, kai esi toks "net arbatos puodelio neužsidirbęs", bet gi ne pirmas kartas, ir ne tokių sunkumų mačius. Išsikrapštysiu, o kitą sekmadienį tokiu metu ant Lietuvos būsiu. Šąla ten girdėjau, ir kažkiek sniego yra. Gut. Noriu sniego.
Mamukui patinka, kai aš užsakymų pageidavimų turiu, tai rūštynių sriubytė ir varškės apkepukas bus pats tas. O tėvukui linkėjimai, kad pirtelė puškėtų. Naglas aš vaikas, bet kartą metuose galima ;).

Pirmadienis jau ryt. Abrakadabra kiauliukai bėkit lauk, jėgelės pargrįžkit, manęs laukia penkios dienos ir trys vakarai it auklės, trys popietės it namų tvarkytojos, viena popietė it virėjos, viena popietė it savanorės sausainėlių kepėjos bei du vakarai it vokiečių kalbos moksleivės.
Vargina tas penkialypis gyvenimas, bet kartu ir veža.

Apči, iki greito.

Ataskaita (arba šeštas mėnuo)

Sun, 29 Nov 2009 19:12:01 GMT

Žiūrint į kalendorių ar į laikrodį laikas tirkai nestovi vietoje...o ypač į nuveiktų darbų sąrašą. Bet ko tais pradėjus šį įrašą, jaučiu, kad atsiskaitinėjau prieš šimtą metų, o ne prieš mėnesį.

Įsisuko ratelis ir nėra taip įdomu, kas ten buvo vakar, kai ant nosies kybo visokių kas bus rytoj. Ir svarbiausia, svarbių svarbiausia, po trijų savaičių riedu LIETUVĖLĖN. Tai mano šiųdieninis variklėlis.

Vakar keliavau iš Babysitter kursų. Prigalvoja tie austrai visokių š...kaip tik euriukų pasidaryti, pamaitinti biudžetą. Mat gi vaiką turi prižiūrėti kvalifikuotas "babysitteris" arba šeima turės mokėt mokesčius... Tai ir sėdėjau mirdama iš nuobodulio su mamyčių mamytėm-močiutėm, kurių ir buvo dauguma tuose kursuose. Laimei dar viena rusaitė aupair dalyvavo, tai jąją užvadinau ant kavytės po visko. Miela mergaičiukė, ir šimta penkis kart sumušėm pitakus, kai tos pačios temos tokios artimos ir tokios pažįstamos buvo. Barštukų ilgesys, pirčiukės karščio ilgesys, žmonių tikro nuoširdumo ilgesys, darbštumo ir bla bla bla.....
Ir namolio ėjau ne itin patenkinta. Išvyniojau tą gražų popierėlį.....Taip būdavo vaikystėje. Va, blizga, va gražiai nupiešta, va, skanus saldainis viduje bus. Patyrinėji, pasigrožauji, susikuri būsimą skonį, tada lėtai išvynioji, lėtai užsimerkęs kandi, o ten pfu...baltas bjaurus įdaras. Nu neskanūs man tie būdavo. Nežinau ir pavadinimų.
Tai va ir man vaikui taip nutiko. Pusę metų tą saldainį taupiau, ir vis nelukštenau, kūriau kūriau kaip ten viskas gražu ir skanu. Ir va vakar pokš keberiokšt, besidalinant patyrimais pragraužiau aš tą saldainį, deja....su baltu įdaru.
Niekas nekaltas, kad aš vaikas juodnugaris gimęs. Niekas nekaltas, kad aš naivus ir kvalas kaip čiabato aulas. Aš esu aš. Ir vėl gi save raminu, su vemti verčiančiais paguodos žodžiais "patirtis...". Žinot kas tame baltume neskanu? Tas, kad patikėjau sudaryta sutartim, kad po turimo atlyginimo LT, austriškas pasirodė tinkamas...ir dirbu va už per pus mažiau, nei galėčiau dirbti...ir už vokiečių kursus pati susimokėjau, kai jie ir gi šeimai priklausė. Ir dar visokių smulkmenaičių namų apyvokos tvarkyme.
Bet kelio atgal nėra. Jei pusę metų man buvo viskas tinkama ir priimtina, tai dabar pasisakymas būtų lygus pasisakymui, kad išeinu.
Bet kur gi aš eisiu žiemą basas. Ir gerai man buvo, kol neprakandau tos saldainėlės (ty nepakalbėjau su tais, kurie tokie patys kaip aš, kurie neturi savanaudiško tikslo). Tai aš spjaunu tą kasnelį atgal, klijuoju į trūkstamą vietą ir užvynioju popierėlį.
Ryt bus ne taip blogai kaip vakar ar šiandien.

Arba .... arba....

Mon, 23 Nov 2009 09:54:10 GMT

Tik dabar jaučiu, kaip lėtai lėtai mano kūną palieka praėjusią savaitę besikaupę - nerimas, įtampa, nuovargis, nemiga, modeliavimai ir dvejonės.
Išgyvenau, išlaikiau, sugebėjau, nenuvyliau savęs ir kitų. Gera.
Ratelis įsisuko, ledai plaukia, neša juos srovė pirmyn, kelia mano optimizmo gardelę.
Sunku derinti kelis skirtingus gyvenimus, sunku vienu metu būti tuo ir anuo, bet kažko atsisakyti negaliu, nelabai noriu ir kol pavežu - vežu.
Praėjusią savaitę mano narvelis buvo tikra dališka teritorija - nuklota receptų knygomis, patiekalų foto, produktų sąrašais ir virpančios širdies tvinksniais. Vyko vakar praėjusių pietų derinimas. Šalimais bėgiojo vaikai, kai jie nebėgiojo šalimais, aš bėgiojau į dar vieną šeimą, gelbėti namų apyvokoje. O vakarais ir miegui skirtoms valandoms trečiasis gyvenimas - receptai receptai receptai...mintys mintys mintys.....
Savaitgaliui likau vienas namuose, nes tėvulius išleidau paatostogauti. Ši kelionė buvo suplanuota anksčiau, nei gautas pasiūlymas pavirėjauti. Kuo ekstrymaliau, tuo įdomiau? Leidimas atsivesti ir vaikutį buvo gautas, tad ėjom darban su Tomito. Ir tai kėlė man dar didesnį nerimą. Jis vaikas, jis neprognuozuojams, ir aš negalėjau žinot kaip ilgai jis turės kantrybės būti su užsiėmusia, puodus kilnojančia Dalia. Viena akis virtuvėje, kita - gretimuose kambariuose žaidžiantys vaikai.
Ir neturiu sau priekaištų. Ir šeimininkų veiduose mačiau šypsenas, ir svečių lėkštės buvo tokios, kokios gaminančiam nekelia liūdesio.
Šviesa tuneliuko gale sužibėjo. Čia buvo tas variantas- viskas PERFEKT arba viskas labai blogai, ir garsus durų trinktelėjimas prieš pat nosį, apmėtymas supuvusiais pomidorais ir spyris užpakalin, kad greičiau nusiridenčiau nuo laiptų. Paėmiau pirmą variantą ir po visko linkstančiom kojom ėjau labiau šviečianti nei 1.Bezirk mirgantys kalėdiniai papuošimai.

O šiandien spaudžiu dešinę Lietuvos kariams ir jiems prijaučiantiems.

Veža

Sat, 14 Nov 2009 08:47:35 GMT

Klausau sau visokių "Sel", "Foje" ar "Mikutavičiaus" ir žiauriai žiauriai veža. Nu graži ta mūsų kalba, nesakykit.
O vakar buvau kavutės su dviem lietuviškom mamom. Ir gi žiauriai žiauriai vežė. Vežė tai, kai jos pasakojo, kad vaikai to ar ano "dirbtinio" patiekalo nevalgytų, nes jų skonio receptoriai nepratę, nes ant "naminio maisto auginti". Malačiai. Tai ne maniškiai, pvz. savaitgalinių pietų pageidavimas Chiken Nuggets mit Pomes. Ja ja...tai vadinasi, pakaitini keptuvę, atsidarai šaldymo kamerą, pasiimi maišiūkštį su tom pabaisom viščiukais ir kitą maišiūkštį su tom pabaisom bulvėm. Ir supili keptuvėm, ir kokias septynias minutes pakepi, ir šventiniai savaitgaliniai pietūs jau gatavi ir tu geriausias virėjas pasaulyje. Vaikai vaikai vanagai, kur tėvelio pinigai? Bandau aš vis išvengti tokių pageidavimų su savais genialiais pasiūlymais. Ir jau net kai kurių linksmųjų mano vaikystės tradicijų išmokom. Pvz. pyragėlio iškepimo tradicijų. Mat kai buvom mažyliai su broliu, o mama iškepdavo pyragėlį, susikibdavom visi trys už rankyčių ir sukdamiesi ratu virtuvėje traukdavome "Iškepėm pyragąąąąą, iškepėm pyyyyyyraaaaagą...". Geri atsiminimai, oi geri.
Šventiniu laikotarpiu dvylika dienų viešėsiu ant LT. Rrrrrrr :). Bet kartu ir šiurpulaičiai nubėga, kad laiko tarpas tai labai jau trumpas, o noro tą ir aną nuveikt tai gerokai daugiau. Bet susisuksiu.
Taip kaip dabar sukuosi. Nebereikia nosies krapštyt iš neturėjimo ką veikt.
Mano darbinis šeimyninis gyvenimas ok, darbuko valandų uždaugėjo, nes šeimos tėčio darbo pobūdi pasikeitė ir jis tik savaitgaliais namie. Turiu papildomą darbelį pas dar vieną šeimą. Turiu kalbos kursus du kart per savaitę. Kursai liuks. Faina mokytoja maža grupė ir visi gerokai labiau už mane pažengę, tai turiu kur temptis. Ir dar virtuvinio gyvenimo krutinimas. Sustok akimirka žavinga !

Dekoruojam namus

Wed, 04 Nov 2009 11:06:23 GMT

Ir negali pasakyti "čia Lietuva, čia lietūs lyja....". Ir nesiderina man Austrija su tais lietais visokiais...., bet gyventi reikia ir mes ne cukriniai, neištirpsim. Ir dienos trumputės, temsta greitai, tai šiandien mokyklinių atostogų proga užsiėmėm piešimais, spalvinimais, klijavimais. Gyviau bus mūsų aukšte.

Ir dar gavau atsakymą, jog nuo kitos savaitės startuos mano kalbos kursai. Kursų kaina kiek didesnė nei mano mėnesisnis auklės atlyginimas, bet padarius žinių patikrinimo testą supratau, kad mokslan nereikia gailėt investuot. Tikiuosi mačys. Šiaip su klausimu visai ok, su skaitymu beveik ok, na bet su gramatika baisiau nei baisu. Gana čia.

Nuotraukoj ne taip, bet vistiek...

Sat, 31 Oct 2009 18:45:56 GMT

Visą dieną negaliu atsidžiaugti šiomis gėlytėmis. Kvepia iš tolimiausio narvelio kampo. Tik gėlės...nuo beveik nepažįstamų, bet vistiek labai labai džiugina.

Ataskaita (arba penktas mėnuo Narvelyje)

Wed, 28 Oct 2009 21:25:09 GMT

Įrašas ne tiesiogiai iš Narvelio, nes vienintelė mano kažkiek privati erdvė iki ateinančio savaitgaliaus prancūzų okupacijoje. Pas šeimą giminaičiai atostogaujasi, o aš prisiglaudus biure. Neilgai čia man reikia taikytis, nes praėjusias kelias naktis svečiavausi England'e (Robino Hudo mieste). Pripažinsiu, kad England'o mažai ir temačiau, tik akin krito šiukšlių populiarumas gatvėse, vairavimas kita puse ir žmonių atsipalaidavimas. Aš buvau įjungus mygtuką holiday . Važiuok ten, kur tavęs laukia. Tai ir buvau labai jau pamaloninta, nes laukimas buvo jaučiamas ir laikas buvo fantastiškas. Ir holiday buvo tikros holiday.
O čia... Vienoje, laikas bėga ir gi taip pat greitai kaip prabėgęs savaitgalis. Ir vis dažniau krentu pataluosna iš nuovargio. Kaip ir dabar tvinksi kojos ir jaučiasi, kad gi gyvenu :).
Mėnesio įvykiai:
---Patapau senesne. Ty vyšninį tortuką kepiau.
---Tomito patapo brandesnis, ty šokoladinį pyragėlį kepiau.
---Atsitiktinumas praplėtė mano pažįstamų ratą ir dabar net su lietuviais esu dažnas bendrautojas. Puikuma.
---Ir papildomų darbų vis daugėja, ir Tomito iš darželio pamiršt (nespėt) paimt tikimybė ir gi didėja. Bet nepamiršiu, nes gi bičiukai mes abu turim ėjimo tracijas iš darželio namo.
Aga......Vaikai vis giliau lenda širdin. Numatau skaudulių ateity..., bet kažkaip reiks išgyvent. Nes ir, kad po šio savaitgalio grįžus, Caro atėjo pas mane, apsikabino, sako, kad labai pasiilgo ir namai tris dienas be manęs, buvo ne namai....Ir ryt, su seneliais nevažiuoja miestan, o lieka su manim, nes mes gi normaliai valgysim, normaliai plepėsim ir normalius žaidimus žaisim.
---Lioviausi į austriškus restoranėlius vaikščiojosi....ir pirmam Bezirk nepamenu kada buvau. Šį mėnesį gal net ir nebuvau. Turiu čia pašonėn tokį alubarį, kur visi lankytojai it viena šeima, paišo ir mane jie į savo šeimą. Variantas atsargai bus, toms dienoms kai Narvelio lubos nebebus žydros, o pro langą nebešvies geltona saulė. Nes šiaip povojinga tokios šeimos nare būt. Aną dien eidama pakeliui, galvojau užsuksiu pasilabint su padavėja ir jau atėjusiais klientais. Pravėriau duris, o Uli man šaukia " Dalia, šiandien alus, po du eurus..."

Kalbėkite

Fri, 23 Oct 2009 20:25:33 GMT

Kartais, kad išgirstum pats save, reikia kalbėti. Pasakotis, taukšti, dalintis apkartusiomis ir smaugti pradedančiomis mintimis.
Ypač svarbu kalbėtis, kai esi vienišas it karšantis šuva. Ir nežinau iš kur tas neigimo, pasipriešinimo inkstintas, kai šimtas penkios lūpos kartoja, kad "ne", kai du šimtai dešimt akių žiūri nepalaikančiai. Ir tu vienas vis dar tiki, turi naivumu pasidengusias smegenis arba kvailumo užsipildžiusią širdį. Tiki, viliesi, užsimerki ir strykt strykt šokinėji net per patį save, tam, kad pats pajustum ir suprastum, kad gi tikrai "ne".
O kartais pakanka tiesiog pasikalbėti su nepažįstamais, ką tik sutiktais...ir suprasti, praregėti, išsipurtyti smegenis ir išsivalyti širdį.

Bridau Dunojaus pakrante jau nebe kaip karšantis šuva, o kaip Bjaurusis Ančiukas, nes vandenyje murkdėsi gausybė baltutėlių grakštučių paukščių.

Nesvarbu...karšantis šuva ar Bjaurusis Ančiukas, bet laimingas gyvuniukas, nes dienos vėl pradėjo pildytis veikla, bėgiojimais per raudoną šviesoforą, nebespėjimais užvalgyti ir skausmelių užmiršimais.
Tai tai ir yra gyvenimas, o ne kai prieš mėnesį ieškota kuo tolimesniam kampelyje mokykla, tam, kad dienos laiką geriau prastumti keliaujant į ją ir iš jos....Visa laimė nesusirinko reikiamas žmonių skaičius, ir aš vis dar lieku be kalbos kursų.

Ar lietus ar sniegas sninga, niekam aš nereikalingas...

Thu, 15 Oct 2009 10:23:10 GMT

...nuo pat ryto dėdė piktas, vežimukas prirakintas...(c)

Net sąnariai nespėjo sureaguoti į tokius orų šuolius. Praėjusį trečiadienį žmoniai su bikiniais voliojos Dunojaus pakrantėj, o va šiandien už lango snaigės sukas ratu. Aišku ne vienos jos ten sukasi, o su lietaus lašiukais.O vėjai iš kairės ir dešinės, kad dviračiaus nepaminsi. Tai su "dainom" traukėm darželin šiandien, išskleidę rankas ir mosikuodami, bandydami pirštinėm atsikratyt ir nuo galvų kepures nuraut. O dar vežimukas įvilktas į polietileninį apvalkalą, tai iš vis egzotika -šiltnamis su ratukais , kaip sakant :).
Kadangi ir pati atitinkamai apsiginklavus prieš tokius orus, tai visai noriai iki prekybcentrio nuėjau. Tapkiukus įsigijau.

Aš jau nusiteikus žiemai. Nes žiemą gerai, žiemą būna Kalėdos, o per Kalėdas vaikučiai būna su mama ir tėčiu ;).

Nesušlapkit, nesušalkit, šypsokitės, tinkamai apsiavę per balas braidykit ir tirpstančias snaiges gaudykit.

P.S. Buvo laikai, kai vėlų rudenį kaštonų liekanas šaligatviuos spardydavau...šiandien va - graikinių riešutų kevalus. Hmmm...Dvelkia prabanga.

Pasvajokim....(II)

Sat, 10 Oct 2009 15:33:52 GMT

Žinote, buvo toks laikas, kai sirguliuojant atplaukdavo romantinės nuotaikos. Nors visus tuos stipriau ar silpiau sergamumus visasda būdavo kažkas šalia. Palaikydavo už rankos, puodžiuką vandens paduodavo ar arbatos virduliuką užkaisdavo. Nuo sirgamumo stadijos priklausė. Širdžių sužalojimai, proto aptemimai, bacilų antpuoliai, kojos lūžiai, gripeliai, skrandelio skausmeliai, dantų nemalonumai. Žmogiškos, išgyvenamos ir su laiku pamirštamos ligos. Ir tuos kartus turint kažką šalia, aš dar išdrįsdavau paromantiškiauti, pasvajauti apie tą vienintelį, mano plaukus glostantį ir lūpas bučiuojantį.

Šiandien arbatas į narvelį temdamasi aš ir vėl svajoju. Svajoju greičiau išsikapsyti. Išsikapsyti tam, kad pirmadienį eičiau ne tik dirbti, bet dar ir "pachaltūrinti", kad eurų skaitliukas suktųsi, kad šito etapo laikrodžio rodyklės suktųsi, kad vis gi patekčiau į kitą etapą, kad įveikčiau ir jį, o tada, jei jau užpultų vėl kokia ligelė man nebereiktų svajoti, o aš galėčiau skambtelti į apačioje dirbantį restoraną, kad padavėja trumpam užsuktų į mano namus su puodeliu arbatos ar kokiu iš virtuvėje užsilikusiu patiekalu. Ir primokėčiau aš už šią papildomą paslaugą (šefų slaugymas į pareigybes neįskaičiuotas), tam kad ir kitą kartą mane aplankytų.

Ir noriu kinan, bo čia jau daugiau nei mėnuo startavo "Julie & Julia".. Bet dar paareštuosiu save narvelyje, kaip ir mieste suplanuotą futbolą paskirsiu televizoriui. Nors tik tiek, bet žydrųjų ekranų reklamose buvo malonu paskutines savaites stebėti ir Litauen vardą.

Verstinis pokalbis el.laiškais

Fri, 09 Oct 2009 09:36:20 GMT

aš: šiandien temperatūra vis dar nekrenta, ir kosulys nelabai patinka, norėčiau apsilankyti pas gydytoją, ar galėsite Tomito pasiimti iš darželio?
ji: aga, būtinai nuik pas gydytoją, o Tomito pasiimsiu, nes kaip tik darbe mažai veiklos.
aš: ačiū. reiks savaitgalį išsigulėt, kad kitą savaitę pasitikčiau sveika.
ji: o, gerai, tada gal galėsi šešt. ir sekmad. rytus pabūt su vaikais? "Mainais" už Tomito pasiėmimą iš darželio.. ;)

Pasvajokim....

Sat, 03 Oct 2009 09:48:12 GMT

Dar nepadėkojau visiems sveikinusiems ir prisiminusiems. Padėkosiu.
Šiandien pagaliau beveik normaliai išmiegojau ir esu linkus visą dieną praleisti lovoje tik narvelio erdvėje. Bet svajoju apie galimybę, susivėlus "pa triusiki" nusileisti žemyn, susiveikti puodžiuką arbatikės, pusrytėlį kokį. Bet nepadoru. Visi šeimynykščiai namie. Reikia šukuotis, lysti rūbuosna ir tada veiktis arbatikę ir pan. Ir tada praranda visa tai, tą tinginiavimo relaksavimo džiaugsmą.
Jau per dažnai svajoju apie tokius rytus. Dar svajoju ir apie vakarinį niurksojimą vonioje su kokia taurike vyno. O apie mane aplankančius svečius? Jiems gaminamas vaišes? Vakarūškas?....Mano namai, be draugų šurmulio - ne mano namai.

Ir va šnd dairausi kokio viešbutuko šiam ryto malonumui patirti ir mielo (kad ir penkių kvadratų) butuko kitiems metams. Tam, kad susisvajočiau, susimodeliuočiau ir nepakiltų rankos pratęsti sutarties (o jau nekartą pasiūlymą gavau). Metus išgyvensiu, bet ilgesnis laiko tarpas galutinai nužudys mane.

Gal į šventę?

Thu, 01 Oct 2009 06:23:39 GMT

Atsikėliau ryte, oras nepasiniaukęs,
Nuotaika nebloga, už sienos vaikutis kniaukia..
Nors dar ne šventė....
Išgėriau arbatos, truputį palengvėjo
Pro langą "Aaaaa, rudenio vėjai".
Paskambino Butrimai, linksmai pakalbėjom,
Tada netyčia į veidrodį pasižiūrėjau,
dar ne šventė...
Po to savas duris atidariau,
Rožių puokštę radau...
Galvoju, "jo...jau šventė".
Tada mažą linksmą vaiką sutikau.....
telebimbadienis, mano gimtadienis !!!!
Nuotaika išeiginė !!!

Pirmas telebeimbadienius ne namie, ne su savais, gan vienišiems vėjams stūgaujant, bet piluosi taurėn šlakelį optimizmo ir linkiu savanaudiškai sau -visko kas geriausia, ir, kad tie vėjai dingtų nuo manęs, kad nebesutikčiau galioti pasibaigusių produktų ir, kad pagaliau pradėčiau būti teisinga sau. Valio !

Hungry Eyes

Tue, 29 Sep 2009 21:28:03 GMT

Aš neesu "šopinimosi" mergelė, todėl natūralu, jog sėkmingai prasinešus pro Mariahilfer Straße užpuolė žvėriškas alkis. Sakau sėkmingai, nes tam ko ieškojau puikios akcijos atrakcijos buvo :).
Ir kokia virtuvės dulkelė pasijaučiau to alkio aplankyta....Liaupsinau ir mylėjau austrišką virtuvę. Aišku ponios Helgos maistelį vartodama pamilau ne ją, o visą šalį. Ir tik dabar, kai dažniausiai matintis tenka šlamšteliu, pradedu atrasti tikruosius gėrius.
Prėjusią savaitę buvau kiniečiuose. Ir viskas buvo taip skanu, jog pirštelius tik laižiau laižiau (pagaliūkščiais velgyti neesu įgudus). Visada galvojau, jog iš kinietiško maisto mėgstu tik ryžius ir vištieną, po nelaimingų degustavimų Vilniuje kažkur Pilies gatvėje.... Anaiptol !!!!!!!! Dar nesiruošiu šių gėrių gaminti mokintis, bet labiau pažindintis - pažadu !!!!
Ir šiandien alkanos akys neapgavo rinkdamosis. Vakarieniavau mongoliškoje virtuvėje. Pradėti arklienos kepsniu neišdrįsau, bet sekantį kartą tai bus tas patiekalas, kurį ragausiu. Vartojau "Mongolisches Barbecue". Akytėm stebėjau, kaip visa tai meniškai buvo kepama, o paskui rankytėm plojau dėkavodama, o paskui skanavau. Atrodė neįveikiamo dydžio porcija. Bet kai taip skanu buvo, valgiau neatsitraukdama ir suvalgiau...Puikuma !!! Kiekvienas kąsnis nurytas su aimanomis "Hmmmmm, aaaaaaaa" ...
Galbūt visada reikia valgyti išalkus, kad pradėtum skanauti. Bet tai nebuvo tik valgis. Tai buvo šedevras !

P.S. prie gretimo stalelio prisėdo ir man gaminęs virėjas, kuris valgė tą patį patekalą, kurį neseniai buvau užsisakius aš :).

Trupinys iš auklės dienoraščio

Tue, 29 Sep 2009 10:44:58 GMT

Man labai įdomu ar pas mus namuose yra auklės kamera. Jau pirmą vakarą atsikrausčius čia - aptyrinėjau kambario kampučius, paveikslus ir pan... Neužtikau.
Jei dabar gautumėt tiesioginę trancliaciją iš šių namų, tai būtų baisokoka. Virtuvėje žaidėm virėjus, tai puodų galite rasti ir po stalu ir svetainėje ir pan... Dar reikia eit sugalvot kaip tyreles nuo baltų sienų nuvalyt.
Vaikų kambary žaidėm gydytojus. Tai taip pat veiklos bus su tvarkymusi. Daug "ligonių turėjom", tai ir visokių dekučių ir pagalvėlių ant žemės užtektinai.
Šiandien jis (beveik pilnai dvimetis) buvo mano auklė, o ne aš jo auklė. Tai ir visi pageidavimai buvo leidžiami.
O dabar aš kompiuterauju, o jis kankinamas nemigos iš savo lovytės stūgauja "Mama, mamaaaaaaaaaa......". ogo kokių tonų moka! Ne mama, aš, o Dalia. Dzin jam - "Mama, mama ...!"

Lauke šviečia saulė ir lyja. Gražu. Įveikus netvarką bandysiu ieškoti vaivorykštės. Bet prieš tai einu su nemiga pakovot. Lietuviškos lopšinės kelia jam juoką...ieškosiu ptrancūziško CD.

Ataskaita (arba ketvirtas mėnuo)

Mon, 28 Sep 2009 21:25:52 GMT

Na ir gaila, bet dėmesiaus nevertas mėnuo. Arba viskas taip įpratsa ir natūralu, arba nežinau...
Vakarojau savo pamėgtame "Eiles" restoraniuke, aštuntam rajone. Patiko jis man savo senoviškumu ir ramumu. Ir galėdavau pro pirštus praleisti nelabai ypatingai užšildytą štrudelį ar vyno lašiuko nedapylimą taurėje. Bet šiandien man kažko trūko arba jau užsinorėjau kažko naujo.
Ir eidama gatve žvalgiausi į miegančias vitrinas. Ir jau nebenoriu būti panelė-klasika. Nebesijaučiau šnd gerai kaukšėdama ir būdama marškiniuota ir sijonuota. Mielai norėjosi lįsti į kokius spalvotus kedukus, aptrintus džinsiukus ir ant galvos kokią kepurikę užsimaukšlinti. bet kad neturiu nieko padoraus. Jei tos mintys neišgaruos iki rytojaus, eisiu pasižvalgyti po neuždarytas vitrinas dar dieną. Kaip tik radau spaliaus atlyginimą prakištą pro narvelio durų tarpelį.
Girdėjau spalis žada būti vertas dėmesiaus. Viliuosi...Linkiu. Labanakt.

Sekmadienio mintys...

Sun, 27 Sep 2009 14:48:18 GMT

Rytą pradėjau rudens apgaubtame parke. Netikėtai atrasta ramybės oazė didžiulėje erdvėje. Turistų aplenkiama vietelė, traukinuko bėgių nepasiekta pievelė, vaikų nedominantis ruožas. Termosas su šilta imbierine arbata, rūko likučiai ir krentantys lapai.
Būna dienos, kai tiesiog jau nuo ryto laukiu vakaro, o guldama sukuždu, kad greičiau pastiktų rytas. Būna savaitgaliai, kai laukiu darbo dienų, ir darbo dienos, kai laukiu savaitgalių.
Nežinau koks buvo šis savaitgalis. Nepastebėjau, kad laukčiau kažko, tiesiog buvau ten kur esu.
Penktadienio vakarą dabinausi ir traukiau į baletą. Išlipus iš metro girdėjau vyrą besišnekučiuojantį su moterim -lietuviškai (!). Ir nors anokio čia daikto, mano ausiai visada neįprasta ir keista. Ir, žinoma, malonu.
Ir baletas Kennth MacMillan-Franz Liszt, John Lanchbery "Mayerling" buvo fantastiškas. Ir tikrai ne tik dėl to, kad tai žiūrėjau Vienos operos ir baleto teatre. Visos vienuolika scenų buvo puikios, profesionalūs šokėjai, gražūs kostiumai, žavinga muzika...
Pertraukėlių metu buvau supažindinta su pačiu pastatu. (Sekasi tokiems vargšiukams kaip aš). Šalimais sėdėjusi močiutė jau penkiasdešimt metų turi abonimentą į įvairius pasirodymus. Tai ji iš savo tėčio paveldėjo šį bilietą (kaip ir kitos dvi jos sesės), nes tėtis buvo draugas vieno iš šių namų "savininkų". Ir žino ji kiekvieno kampučio restauravimo datą, kiekvieno paveikslo atsiradimo priežastį ir kodėl kokia spalva ten ar ten priderinta. Ir apie susirinkusią publiką, jų aprangą, jų laikyseną, šampano taurių laikymo manieras petraukėlių metu aš nerašysiu, bet man, net tai stebėti buvo gražu.
Šeštadienį mano rūpestingasis austriškas brolis kvietė motociklų Speedway stebėti. Ir nors absoliučiai nieko aš ten nenusimanau, važiavau. Ir gėrėjausi, matyt, ne motociklais, o pamišusia kompanija su kuria buvau. Tai Basčiu, jo tėčiu ir tėčio draugu. Pastarasis buvęs Austrijos čempionas, Sebastian'o tėtis vice-čempionas. Ir kas, kad jiems per 60dešimt. Spirga it paaugliai. Smagus laikas, nuoširdūs pokalbiai, gyvenimo patirties pasiklausymas.
Po finišo lengvai namų nepasiekėme, nes užsukome po automobilių saloną pasižvalgyti. Kai aš išmanau tik tiek "gražu-negražu", arba "raudonas, baltas, juodas", dabar prisiklausiau apie galias, gamintojus, kainas, privalumus, trūkumus ir pan....Ir ištiesų svaiginantys tie visokie Audi8, Porsche Carrera, Crysler ME Four -Twelve.... Dar prasilėkėm pro naktinę Vieną su naujutėlaičiu Fiat ir buvau pargabenta namo. Ir šiandien mieste vis stebėjau mašinas, o galvoje skambėjo jų žodžiai "O, gražutė!", "Tik pažiūrėk, čia ne..?" Bet aš tikiuosi, kad tai tik šiandien man skambėjo, ir toliau mieliau veizėsiu į žmonių aprangą ar pastatus gatvėse, nei į automobilius :).

Gražu

Fri, 25 Sep 2009 07:31:55 GMT

"Aš taip negalėčiau"

Fri, 18 Sep 2009 14:16:12 GMT

Rūšiuodma šeimynėlės triusikėlius, pagavau save kelis kart ištariant "Aš taip negalėčiau". Aš negalėčiau to daleisti, kad kažkas svetimas čiupinėtų mano apatinius. Aš nenorėčiau, kad mano vyro apatinius lankstytų vaikų auklė. Šiuo metu ir auklės negalėčiau įsivaizduoti gyvenančios kartu. Taip...aš čia jau kuris laikas, ir esu beveik tikras šeimos narys, bet privatumas turi išlikti. Man tai svarbu.
Nors tikriausiai dar pernai būčiau pasakius - "Aš negalėčiau svetimiems vaikams kakučių tvarkyti", arba "Aš negalėčiau kasdien valgyti pusfabrikačių".
Ir viską tas žmogus gali. Tik klausimas kaip ilgai.
Kai visa tai diena iš dienos kartojasi, ir kai žinai, jog tai laikina, jog šitai privalai išgyventi, kad galėtum pereiti į kitą etapą, kartais vistiek suklumpi ir kažkur tavyje vis skamba: "Juk tu taip negalėtum, tai ne tau...".

Smagiai nuteikė Linelis. Kalbėjom per skyp'ą apie įsidarbinimo galimybes Lietuvoje ir čia... Aš padvejojau rašydama: " Truputį baugu pagalvoti, kas bus kitais metais, kai baigsis ši sutartis, jei ir toliau taip ". O jis : " Nieko, būsi auklė2" :).

Aš nebeesu aš, bet vis dar viliuosi surasti kelius sugrįžti atgal.

Ramaus ir gražaus savaitgalio.

Mini stovykla

Tue, 01 Sep 2009 20:58:34 GMT

Vakar bėgiodama galvojau, kaip pargrįžus guosiuos Jums, kad vasara baigės, o aš taip ir nenaktavojau po atvirum dangum, nestačiau palapinės, neplaukiau valtimi, baidarėmis ar plaustu.... Vienaip ar kitaip, tai man yra vasaros atributika.
Pargrįžus namo, kieme vakaroti prisijungė manoji draugė. Guodėsi, kad anksti jai reikia eit miegot ir, kad niekada dar gi neteko jai palapinėj miegot, ir mielai ji norėtų tai išbandyti.

Ir žinok tu man, vaike, ką ir kada su manim derinti...... :) Po keliolikos minučių tempėm iš rūsio palapinę ir miegmaišius. Ir taip buvo uždarytas mano vasaros sezonas. Nors ir čirškė žiogai, naktyje bildančio metro neužgožė šios melodijos, nors ir saugiai palapinė stovėjo kieme, o net ir parke nebūtų didelio reikalo nerimauti, ko tais visą naktį budėjimo rėžimas buvo įjungtas --- atsiklojusią draugę vis apkamšyti, nuslydusį "stogą" eiti pritvirtinti, kai kitoji stovyklautoja ramiai sau miegojo, pasilikus šypseną veide..

Pas mus naktys jau tikrai vėsokos (arba išlepau aš čia), nors dienos dar labai karštos.

Šiandien aš vėl savam Narvely. Labanakt :*

Ataskaita (arba trečias mėnuo)

Sun, 30 Aug 2009 19:08:56 GMT

O toliau jis bėgs dar greičiau. LAIKAS. Nepastebėtai ir nejučiomis, šį kartą uždarydamas ir vasaros vakarus ir vis anksčiau nusiridendamas saulę už aukštųjų kalnų.
Pasirodo moku gyventi su kitais, su naujomis taisyklėmis ir net gi su savim. Laiko sau ir savęs analizei daug. Stabtelėjus prieš miegą ties mintimis apie DABAR, vis dažniau išeina pasidžiaugti. Ir įžengus į "narvelį" jis nebėra toks svetimas ir šaltas, ar net pasirodo, jog niekada niekur kitur ir negyvenau.
Paskatinimas vainikuoja tokius jausmus. Kai jūs stengiatės ir jums nepamiršta padėkoti už jūsų darbą (nors tai ir savaime suprantama, kad tai man priklauso daryti), kai jums šypsosi, jus globoja ir rodo kaip vertina, nebelieka nieko kito, kaip dar labiau atsiduoti ir tęsti tai ką pradėjai.
Pagaliau ir gyvas apkabinimas su gyvais lietuviškais pašnekesiais su vienu iš brangiausių žmonių -mama. Kelios išvykėlės į kaimynines šalis.
Vis daugiau "žmonių kalba" prabylantis Tomito ir vis dažniau sulaukiamos mažųjų staigmenėlės. Kaip va šiandien pargrįžus laiškelis prie kambario durų su vyšniniais segtukais į plaukus. Caroline pati tai suorganizavo, be tėvų pamokymo. Ir Tomito šypsena, bei pasiprašymas ant manų kelių atsisėsti ir apkabinimas ir pamylavimas.
Šiąnakat sapnavau tikrovišką sapną, kuris man priminė, kad nebejudu priekin, kad kuris laikas stoviu tame pačiame taške. O gal galima žvelgti, kad pagaliau nebeeinu žemyn, o stabilumą pasiekiau.
Laukiau rytojaus, nes keičiasi mano darbo pobūdis. Rytojus jau ryt. O aš tegaliu palinkėti sau, to pačio stabilumo ir budrumo. Tai dabar svarbiausia.

Nesėkmingas bandymas sugrįžti

Tue, 25 Aug 2009 14:52:49 GMT

Mintys turi galią. Taip kaip mes nusiteiksime, arba tai ką pagalvosime, labai tikėtina, jog virs realumu. Norėčiau dabar būti pakerėta, apsvaigusi ir lengvai nenusėdinti vietoje. Norėčiau sėdėti apsivertus žodynais, receptų knygomis ir planeliais kaip ką reikės daryti ryt. Net "kvepėti" aliejumi ir jausti nuovargio tvinkčiojimus kojose bei galvoje skambantį : "Greičiau, greičiau, penktas staliukas jau senokai laukia !!!! ".

O dabar visos knygos tiesiog tvarkingai surykiuotos lentynoje telaukia kada gims vėl man įkvėpimas. Ir pati kvepiu tik vyšnine dušo žele, ramybe ir baime su nusivylimo prieskoniais.

Baime dėl to, jog aš gabi idealizuoti. Nusivylimu, nes dar kartelį bumbtelėjau ant žemės.

Turėjau galimybę praverti dar vienos virtuvės duris. Galbūt jas vėriau tik dėl to, nes žinau, kaip nelengva bus Čia (Vienoje, svetimoje šalyje) prisikrapštyti iki virėjų peilių. Galbūt dėl to drąsinau ir raginau save, kad reikia eiti ir bandyti, nors pirminis pokalbis neapdovanojo dideliu entuziazmu. Pagalvojau, gal ko nesupratau dėl savo vok. kalbos, gal dėl to, jog kitoje šalyje, kitokie ir pokalbiai dėl darbo....gal gal gal.. O jei pabandysiu, tai juk nieko ir neprarasiu. (Nebent vėl drėbsiuos į purvus iš savo svajonių krėslo).

Pats restoranas atrodė žavingai, ir gatvė, kurioje jis gyvena - žavinga ir meniu įspūdingai platus. Tik įžengus į virtuvę, liūdesėlis aplankė, kad ir vėl virėjai kaip kokie nabagiukai mažulyčiam kamputy vargsta, bandydami pamaitinti užu penkiasdešimt staliukų sėdinčią liaudį. Kiek nuramino vienos iš virėjų pasakymas: " Mūsų virtuvytė maža, bet miela". Gal tada ir neblogai, jei su tokiu požiūriu žmonės čia dirba. Ir sutarėm, kad ateisiu pasibandyti/pasižvalgyti.

Ir nuėjau. Tradiciškai į pirmąjį pasibandymą vykau keliomis valandomis ankščiau, kad galėčiau pasibūti su savimi, apsiprasti su esamomis mintimis, pastebėti rytinius žmones, atsidarančias kavines, restoranus, metro.... Užuosti rytinių bandelių bei kavų aromatus.

Deja, į kuprinę pagailėjau mestis savo mylimą uniformą (Mintelė - ne ta čia virtuvė, mano aprangai): tik baltus marškinėlius, kelnes, batus, prijuostę ir kepuraitę. Kolektyvas buvo jau susirinkęs ir užsiimnėjo savo darbais.
Greitai man buvo aprodyta kur kas yra (daržovės, pusfabrikačiai, šaldyti produktai ir pan...). Tada greitai buvo paduota pjaustymo lentelė ir nurodymas ką pripildyti. Niekas nei vardo, nei iš kur aš, nei kodėl esu čia. Pati (kaip dažniausiai čia tenka), pasiklausiau vardų ir vis bandžiau kažkokią temą palaikyti. Aišku pjaustydama svogūnus, pomidorus, agurkus, bulves, grybus, petražoles, alyvuoges ir paprikas vis žvelgdavau per petį ir bandydavau įsidėmėti receptų technologijas. Aaaaaaa "Skaudinat širdelę !!!! ". Pyragėlių "privyniojo" iš šaldytos sluoksniuotos pirktinės tešlos. Priedus prie antrųjų patiekalų atitempė iš šaldytuvų, esančių viršuje. Vadinasi kasdien niekas ten makaronų, ryžių, bulvių ir pan. neverda.

Virtuvėje be manęs buvusios trys moteriškės tarpusavyje kalbėjo jugoslaviškai. Ir net nepatogu buvo kalbą trukdyti su savo klausimais ir dar vokiškai. Jos tai jau susigyvenę ir , matyt, dar viena kalba virtuvėje nelabai tinkama. Labai neatviravau, jog ruskiškai suprantu, ir bent jau kokia tema jos diskutuoja įkirst man ėjo. Slavų kalbų privalumas.
Užklausiau ką dar galiu padaryt. Pasakė "Langsam, langsam !" (lėčiau, lėčiau). ok.....Tada ėjo parūkyt ir kavytės pagert. Ir vėl tundra pasirodžiau, nes nei to, nei ano nevartoju.

Tada grįžom į virtuvę ir man parodė pirštu į plovyklą, kur galėjau pasireikšti. Dar pridūrė, kad vandens neleisčiau, o taupyčiau ir sukčiausi su tuo, kuris jau kriauklėje prileistas. Ir kuičiausi aš toje kriauklėje su vienintele mintim "Langsam, langsam...", nes maisto gaminimo proceso iš to kampo, jau nebebuvo galima matyti. Puodų, keptuvių ir pan vis daugėjo mano buveinėje, o mano galvoje garsėjo ir taip pat daugėjo "Langsam, langsam".... . Tada pasirodė savininkė, pasakė "labas" ir paprašė (įsakė?), kad nueičiau ten kažkur lauke, stovi jos žalias "Pežo" mašiniukas, kad iš bagažinės parneščiau dėžes su nešvariais indais. Nustebino tokia virėjo pareigybė, todėl dar kartą perklausiau ar gerai supratau. Gerai. Parnešiau tas dėžes, o ji tuo metu spėjo perklausti apie mane. Ir galėjau keliauti namo, nes jiems esu netinkama. Trumpai ir aiškiai, nepraleidus ten net pilnų dviejų valandų.

Miestas jau buvo gerokai nubudęs, gatvių kavinukėse ramiai pusryčiavo žmonės. Kepyklėlių skleidžiamas kvapas apsilpęs, arba nusilpusi mano uoslė. Prisėdau vienoje iš jų, kakavos ir varškės štrudelio supusryčiauti. Prieš akis sukosi virtuvėse sutiktų žmonių veidai su piktais žvilgsniais, ir "protingais" patarimais, kad nereikia į virtuvę lįsti, nes ten purvina, nes ten sunku, nes ten visi nelaimingi, nes ten jokio malonumo. Ir šioji, ankstų rytą aplankyta virtuvė išties buvo purvina, ir žmonės nelaimingi.

Galbūt reikėtų būti kantresnei, ir šveisti tuos puodus su entuziasmu ir tikėjimu, kad kažkada to nebereiks daryti, bet tada to puodo dugne turėtų būti ryškiai iškalta data ir siūlomi pasikeitimai. Tada šveisčiau ir dar šypsenaitę išspausčiau, bet šiaip , betiksliai būti šveitėja jau nebenoriu. Gal nepakankamai tų puodų pašveičiau, kad galėčiau tik su keptuvėm ant ugnies žaisti. Nesiginčysiu. Bet man reikia šviesos ar mažyčio žiburėlio, o ne apkabų už nugaros jugoslaviškai.

Kaskart po tokių ar panašių susipažinimų su nauja virtuve pradedu galvoti, kad tikriausiai tik mano galvoje yra ta vietelė, kurioje kepamas aliejus kvepia, gamindami virėjai šypsosi, įpjautos žaizdos neskauda, o tos vietelės lankytojai nuolatos sugrįžta, ne dėl šaldytų produktų žavesio, o dėl natūralumo, šviežumo ir rankytėmis nulipdytų baronkų .