Naktis nerami buvo ir užmigti sekės nelabai. O jei ir miegojau tai vis nubudinėjau, žadinama įvairiausių minčių ir nekantrumo.
8.01 skambinu direktoriui. Pasakau situaciją ir klausiu ar darbo pradžią galima atidėti dar vienai savaitei. Darbų daug, ir man jau krūvelė taip pat paruošta. Prižadu, kad nuo sekančio pirmadienio būsiu visiškai laisva ir kibsiu į darbus.paskambins savaitės bėgy ir praneš ar dar aš reikalinga jiems.
Tikiu, kad jo akyse tapau nepatikima. Ir tikrai nekaip atrodo tas mano noras nukelti priėmimą į darbą kitai savaitei. tad baigus pokalbį tepasakiau "jei lemta , tai lemta. jei ne tai ne..."
 Na, jei būčiau pasirašius darbo sutartį, tai, žinoma, minčių apie jokius projektus nebeliktų, ir tyliai ašarą braukdama sėdėčiau savo darbo vietoj.Bet dabar, aš nedovanočiau sau, jei nebūčiau bandžius. aš net negaliu pagalvoti apie tą jausmą, kurį turėjau vasarą važiuodama į darbuką. Man plyšo širdis visą savaitę galvojant apie žygeivius, kai tuo tarpu aš nuobodžiaudavau laboratorijoje.
Dabar visai kas kita. dar kartą tokios galimybės nebus. nežinia ar aš dar būsiu Lietuvos studentė. o ir amžius daro savo. senstu gi, ne jaunėju. Nežinau ar taip lengvai man pavyks  kadanors ateity  viską mesti ir įsitraukti į kažką panašaus.
Todėl aš rizikuoju. Nors ne visi pritaria šiam mano sumanymui, nors diplominio nepabaigiau (bet juk dar du mėnesiai!!!), nors galbūt ir vėl liksiu bedarbe, aš  pirmadienį lipu į kerzus ir negaliu tuo atsidžiaugti.

tai va. SESIJA šiandien baigta.buvau pas dėstyjoją, kurio egzaminas antradienį. Jis turėjo suvestinę, kurioje parašytas  dviejų kolių vidurkis, ir jei mane tas rezultatas tenkina- esu laisva. aišku tenkina - devyni!!!!!
ir paskutinysis egzaminas. džiugu, kad neturėjau kvapo jam mokintis. užduotys buvo mažai susijusios iš skaitomų konspektų. aštuoni. ir gi -valio!!!!!
 ką gi, studijų knygelėje liko vienas langelis - bakalaurinio įvertinimui.
turiu 48 valandas. Kiek jėgos leis, tiek sėdėsiu prie brėžinių, kad sekmadienio vakarą galėčiau paduoti darbą vienam iš grupiokų, o jis jau vadovei nugabentų.
Ir, manau, jokio geresnio poilsio ir jokios geresnes savaitės bei atitrūkimo ir pabėgimo nuo VISKO, net negalėjau tikėtis. išnaudosiu visa tai.
Puikaus savaitgalio ir ateinančios savaitės!

O jūs pamatytumėt mane dbr, o jūs būtumėt prieš pusvalanduką buvę mano kambaryje. tada tikriausiai manęs čia nebūtų, nes aš jau būčiau  pakeliui į ligoninę, nes skambintumėt 112 ar kokiu ten numeriuku. 
gyvenimas toks, kad VISKAS ARBA NIEKO. klykiu, strakalioju ir spirgiu iš džiaugsmo.
ir nežinau kur save padėt .
prieš kažkiek laiko (tiek,kad jau pamiršau) registravausi į atranką "Lietuvos studentai Lietuvai". Projektas startuoja jau pirmadienį. Atsakymo jokio nesulaukiau, tad ramiai (nuliūdusiai) planavausi savą gyvenimėlį. ir štai - šiandien 21:49:26 suskambęs telefonas byloja,kad  pirmadienį 7,30 aš turiu būti Karo Akademijoje. Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
NORIU NORIU IR DAR KARTĄ NORIU!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Bet dabar leidžiuos ant žemės ir galvoju apie kitą savaitę. 
Nuo pirmadienio turiu eiti į darbą. antradienį paskutinis egzaminas. Trečiadienį susitikimas su vadove ir baigiamojo atidavimas.
Beviltiška situacija. noriu verkti. bet kariai neverkia. aš bandysiu susisukti. AŠ GALIU.

Ryt egzas. Reikia dar pusę medžiagos išmokt. Kaip galima įkišti ką nors į tokią įsiaudrinusią smegeninę? Rytojau, ateik greičiau. Nuo pat ryto pradėsiu veikti.

peržvelgiau savo ankstesnius įrašus ir kažkaip labai jau paskutiniu metu viskas liūdnai atrodo. neskraidau padebesiais ir nuo žemės iš laimės nešokinėju, tačiau nėra viskas taip blogai. jaučiuosi stabiliai, judu į priekį ir daug daug svajoju. o svajonės pildosi.
prisimenu,kai Lietuvos Rytas tapo ULEB čempionais. ir man labai patiko, tai progai sukurti marškinėliai. sėdėjau su grupioku varžybose ir tokiom išpūstom akim žiūrėjau į vaikinuką šalia. Taip ! jis buvo su tais marškinėliais. kažkaip ir nuo rungtynių atitolau savo mintimis, ir vėl apie tuos markinėlius užsisvajojau. tie visi parašai, komandos foto mane traukė nerealiai...
o tuo metu studentiški vėjai švilpavo mano kišenėse,negalėjau sau leisti tuos marškinėlius įsigyti, be to paskutinius LT buvau ant bilietuko sukrapščius....
ir staiga, minutės pertraukėlės metu išbėga komandos šokėjos ir dalina keletą marškinėlių žiūrovams. Mano akys spindi kaip pas katiną. aš tiesiu rankas ir nepamenu kokiu žvilgsniu žvelgiu į tas merginas, viena nemeta jų į maną eilę, o tiesiog prieina nusišypso ir paduodama marškinėlius pasako "su pergale"...
džiaugėsi mano širdis.Dar ir dabar šie marškinėliai siejasi man su troškimų išsipildymų. Nors tas noras nebuvo kažkoks labai labai didelis ir kažkoks labai labai neįmanomas, bet jis buvo toks gražus ir toks tikras.
keletas (spalvotų paveikslėlių) iš mano dabartinio gyvenimėlio...